KŪRINIAI

I-IV etapų kūriniai

in Kūriniai

PIRMAS ETAPAS:

Iš kur tas balsas — ar iš tavo žando, ar iš mano delno?

Pirmajame etape dalyvavę menininkai Lísbet Harðar Ólafardóttir, Gunnar Jónsson, Aurelija Maknytė, Jurgita Žvinklytė, Jurgita Jakubauskaitė ir Žilvinas Danys interpretavo etnografijos ir etnologijos temas, pasitelkdami šiuolaikinio meno ir dizaino priemones. Jų tyrimų ir veiklos rezultatai pristatyti parodoje Iš kur tas balsas — ar iš tavo žando, ar iš mano delno?.

Parodos pavadinimas pasiskolintas iš lietuvių liaudies pasakos Skerdžius-kunigas. Pavadinime esantis klausimas apibūdina antausį, tiksliau tariant, antausio balsą (garsą), kurio šaltinis tuo pačiu metu yra ir delnas, ir skruostas. Antausis skeliamas tiek pykstant, tiek norint atgaivinti, prižadinti. Šios parodos kontekste pliaukštelėjimas arba antausio garsas žymi į menininkų akiratį patekusių laukų, laikų, strategijų bei pasaulėžiūrų susilietimą. Taigi, pagal šią pasakos pasiūlytą logiką, meno kūrinys yra pliaukštelėjimas arba pliaukštelėjimo garsas, kuris atsiranda tik tada, kai susiduria du ar daugiau paviršiai.

KŪRĖJAI IR KŪRINIAI:

Jurgita Žvinklytė,

Google etnografija. Pseudo is/lta tauta. 2015.

Jurgita Žvinklytė yra vizualaus meno lauko atstovė. Jos kūriniams būdingas performatyvumas ir šiuolaikinio šokio, choreografijos, senųjų kultūrų, mitų, psichogeografijos bei interneto kultūros įtakos.

Kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI metu parengtame kūrinyje menininkė rėmėsi James Clifford knygoje Kultūros problema minimomis sąvokomis: vietos pakeitimais, etnografiniu siurrealizmu / siurrealistine etnografija. Būtent jos įkvėpė menininkę ieškoti savito etnografinio / kūrybinio būdo, kurį Jurgita pavadino Google etnografija. Pseudo is/lta tauta.

„Dvi kultūros susipina spausdamos viena kitą stulbinančiame, dviprasmiškame glėbyje, regis, tik tada, kai kiekviena iš jų gali ženkliau užgožti kitą.“[1] Rezidencijų metu menininkė tyrinėjo, kaip google paieškos sistemoje reprezentuojama Lietuva ir Islandija. Remiantis paieškos rezultatais, sluoksniuojant ir supinant informaciją apie Islandiją ir Lietuvą, buvo sumodeliuota tam tikra pseudokultūra su savo žemėlapiu, statistika bei etnografija. Taip sąmoningai grubiai ir dirbtinai sluoksniuojant lietuvių ir islandų tautiškumo atributus (vėliavą, himną, moters ir vyro portretus, pop muziką ir kt.), atveriamas kritinis ir antropologinis tautų draugystės bei identiteto internetinėje (ir ne tik) erdvėje diskursas.

Google paieškos sistema tampa ne tik mūsų kasdienybės įrankiu, bet ir komunikacijos priemone. Menininkė daro prielaidą, kad jau pradeda rastis tam tikros google kalbos užuomazgos, pavyzdžiui, egzistuoja terminai, suvokiami, tik žinant, kas yra google.

Aurelija Maknytė,

Archyvinis kinas. „Tiesa“. 2015.

Laiko juosta. Sovietiniai tekstų ir vaizdų archyvai. 2015.

Aurelija Maknytė aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno parodose bei projektuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Dažniausi menininkės kūrinių ir tyrimų objektai yra archyvas, atmintis ir atsitiktinumas. Vieno žanro ar kūrybos įrankio menininkė neturi, tiesiog „dirba“ su idėja. O idėjos, skatinančios kūrybiniam veiksmui, kaip pati menininkė teigia, būna skirtingos, todėl ir kūną / formą jos įgauna vis kitą, reikalauja skirtingų kūrybos įrankių, medžiagos, net darbo tempo ir, žinoma, vis kitokio žiūrovo.

Parodoje Aurelija pristatė du projektus: Archyvinis kinas. „Tiesa“ ir Laiko juosta. Sovietiniai tekstų ir vaizdų archyvai. Tai kompleksiški ir laike ištįsę kūriniai, kuriuose tarpusavyje bendrauja skirtingi elementai: sovietinių dokumentinio kino kronikų dalyviai uteniškiai, tekstai iš periodikos ir įvairūs surinktos medžiagos sklaidos būdai.

Kūrinyje Archyvinis kinas. „Tiesa“ Aurelija demonstravo Lietuvos centriniame valstybės archyve rastus ir su Utenos sovietine praeitimi susijusius siužetus, juos perteikdama žemėlapyje, kurį aptiko Leliūnų pagrindinėje mokykloje kūrybinių dirbtuvių metu. Ekrano funkciją atliekantis žemėlapis, išleistas 1964 metais, rodo Sovietų Sąjungos susisiekimo tinklą. Žemėlapis suklijuotas, sutvirtintas, naudojant rusiškus laikraščius bei lietuvišką 1966 metų laikraštį Tiesa. Šių laikraščių eilutės įsibrauna į rodomus to paties dešimtmečio judančius vaizdus.

Laiko juosta. Sovietiniai tekstų ir vaizdų archyvai (Internetinė prieiga: www.timeline.lt)sukurtas stebint, kas vyksta su istorija tapusio sovietmečio palikimu. Galima daryti išvadą, kad dažniausiai jis nemėgstamas, smerkiamas ar tiesiog ignoruojamas. Menininkė augo ir brendo sovietmečiu, todėl supranta jo skaudulius, bet vis dažniau su nerimu stebi išmetamus to meto daiktinius liudijimus – periodinę spaudą, knygas, fotografijas, filmus ir kitokią su tuo laikotarpiu susijusią medžiagą. Daugeliui atsikratymas tokiais daiktais prilygsta apsivalymui, kuris sureikšminamas iki dvasinio apsivalymo lygmens. Todėl ir atsirado ši svetainė, kurioje viešinami įvairūs sovietinėje periodinėje spaudoje randami tekstai bei vaizdai.

Projekto KLAUSINĖJANTYS MENAI rėmuose abiejuose savo kūriniuose Aurelija bando pateikti sovietmečio palikimą kaip dėmesio vertą paveldą, kuris gali padėti atskleisti tam tikrus istorijos sluoksnius. Tai – galimybė pažvelgti į tuos pačius istorinius faktus ar reiškinius įvairių liudininkų akimis, suvokti to meto propagandos ir informacijos sklaidos mechanizmus.

Jurgita Jakubauskaitė,

Žalvarinis sodas. 2015.

Jurgita Jakubauskaitė 2007 m. baigė architektūros studijas ir tais pačiais metais įkūrė dizaino studiją Absurdo idėjos. Vėliau ši studija transformavosi į pirmąsias Lietuvoje dizaino dirbtuves, kuriose iš antrinių žaliavų kuriami dizaino objektai. Jurgita jau trejus metus domisi kultūros paveldu ir bando senolių išmintį bei gebėjimus „priminti“ šiuolaikiniam žmogui. Jos manymu, gyvenimas technologijų pasaulyje be gailesčio trina tai, kas buvo kuriama seniau, tad dizainerei svarbu perprasti senąsias technikas ir jas pritaikyti šiuolaikinio žmogaus aplinkai, taip jas išsaugant.

Šių rezidencijų metu Jurgita gilinosi į šiaudinių sodų pynimo subtilybes. Šiaudiniai sodai – tai tūriniai griežtai geometrinės formos šiaudų dirbiniai. Lietuvių liaudies meno kontekste jie laikomi sakraliu gamtos ir visatos modeliu. Dažniausiai sodai būdavo kabinami švariausiam kambaryje, virš stalo. Tai – dekoratyvinis, estetinę ir / ar ritualinę funkciją atliekantis objektas, dabarties kultūroje egzistuojantis tik kaip istorinis liaudies meno atributas. Norėdama aktualizuoti šiaudinius sodus, Jurgita pavertė juos iš tvirtos medžiagos (žalvario) pagamintais šviestuvais, taip padarydama juos funkcionaliais daiktais.

Medžiagiškumas ir savotiškas žaidimas su medžiagomis, jų pirminės paskirties pakeitimas, taip suteikiant visai naują ir netikėtą reikšmę, Jurgitos kūryboje užima svarbią vietą. Pramonėje naudojami žalvariniai vamzdeliai, atsidūrę trapaus šiaudo vietoje, paverčia jį ne tik funkcionaliu interjero elementu, bet ir savotišku monumentu šiaudinių sodų tradicijai.

Lísbet Harðar Ólafardóttir,

Potatonation. 2015.

Lísbet Harðar Ólafardóttir yra rašytoja ir tapytoja, savo studijose įgytus bei turimus profesinius įgūdžius išreiškianti instaliacijomis, tapyba ir tekstais. Kaip teigia pati menininkė, jos kūryba yra ten, kur žmonės jos nesitiki pamatyti. Lísbet savo kūriniuose mėgina suvokti, kaip ji gali dirbti ir kurti skirtingomis sąlygomis.

Šių rezidencijų metu menininkė norėjo mesti iššūkį kurti negalinčios mamos stereotipui, tad į rezidencijų programą atvyko su keturiais vaikais. Pagrindinės Lísbet kūrinyje narpliojamos temos yra susijusios su lietuvių tautos dabartimi. Menininkė ją perteikia, pasitelkdama kritišką požiūrį, kurį formavo vieną mėnesį gyvenandama ir kurdama Lietuvoje, bandydama pažinti ir suvokti mūsų kasdienybę, politiką ir bendravimo kultūrą.

Programos metu Lísbet sukūrė instaliaciją, kur pagrindinius vaidmenis atlieka plakatas, kuriame užfiksuotas bulve apsimetantis agurkas, ir tekstų serija apie formalumą. Agurkas, kurį menininkė kelias savaites nokino tol, kol jis tapo panašus į bulvę, jos sąmonėje tapo tam tikru amžinoje potencialybėje gyvenančios, bet ne visada tas vertybes, kurias bando išpažinti, suprantančios tautos simboliu. Europos Sąjungos diegiamos vertybės neretai prasilenkia su lietuviškomis arba išvis nespėja prigyti, tad apsimetinėjimo (apsimestinio formalaus mandagumo ir supratimo) kultūra – neatsiejama mūsų visuomenės dalis.

Žilvinas Danys,

Mildos-Medeinos šventė. 2015.

Žilvinas Danys savo kūryboje naudoja tiek šiuolaikinio, tiek tradicinio meno priemones, nes jam svarbiausia, kad kūrinys būtų estetiškai ir emociškai įtaigus. Vienas svarbiausių Žilvino kūrybinės veiklos aspektų yra bendradarbiavimas su skirtingų sričių kūrėjais. Rezidencijų metu menininkas siekė pažinti vietinę (Leliūnų, Utenos ir jos apylinkės) aplinką ir joje palikti savo veiklos žymę. Žilvinas mano, kad etnokultūros interpretavimas – subtili veikla, tad šioje srityje menininkui labai padeda į kūrybinį procesą įtraukiami etninės kultūros specialistai ir mokslininkai.

2015 m. gegužės 5 – 13 dienomis Leliūnų seniūnijoje buvo įgyvendintas vienas iš Žilvino Danio Meninių kalendorinių švenčių ciklo projektų: atsižvelgiant į kalendorinį laikotarpį, suorganizuota įsivaizduojama Mildos-Medeinos šventė, o siekiant bendradarbiauti ir ją kurti kartu, į kultūrinį veiksmą Leliūnuose buvo kviečiami kaimo ir miesto žmonės. Gegužės 13 d. ant Narkūnų piliakalnių buvo įkurta meninių objektų aplinka su lietuvių ir latvių šventinėmis tradicijomis, apeiginiais baltų veiksmais, dainomis ir sutartinėmis.

Milda – fikcinė baltų meilės deivė, kurią pirmasis paminėjo lietuvių istorikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas Teodoras Narbutas. Meilės deivės Mildos egzistavimas senovės lietuvių tikėjime nėra patvirtintas, nes neišliko jokių šaltinių, tad visi pasakojimai apie ją tėra spekuliacijos. Kita vertus, egzistuoja ir tokios spekuliacijos / interpretacijos, kad Milda ir Medeina (miško ir medžioklės deivė) buvo viena ir ta pati dievybė. Žilvinas, organizuodamas Mildos-Medeinos šventę, kalbėjo apie įsivaizduojamybės ir spekuliacijos rekonstrukciją, taip permąstydamas ne tik šventės, bet ir vaizduotės fenomeno prigimtį.

Gunnar Jónsson,

Diskusija po šaltu vandeniu. 2015.

Gunnar Jónsson yra vizualaus meno srities kūrėjas. Jo kūriniai – gamtos vizualumą apmąstančios ir juo paremtos instaliacijos. Gunnar domisi trintimi, kuri kyla tarp žmogaus ir gamtos, jam įdomu stebėti, kaip gamta reaguoja į mus, o mes į ją.

Menininko videoinstaliacijoje susijungia saulės judėjimo iš rytų į vakarus vaizdinys ir Utenos regiono gyventojų egzistencija bei atminties traumos. Nors jo kūryboje žmogaus ir gamtos santykio apmąstymas dažniausiai yra susijęs su esamuoju laiku, šios rezidencijos metu Gunnar kūrybos lauke atsirado žvilgsnis į praeitį, tiksliau sakant, istorinės atminties tema. Menininkas svarsto, kaip netolima sovietinė praeitis paveikė sąmonę ir judėjimo iš Rytų į Vakarus trajektoriją.

Videoinstaliacijoje sugretinti du vaizdo įrašai: ramus ir tylus žmogaus figūros ėjimas iš rytų į vakarus ir surežisuotas pokalbis apie netolimą praeitį ir konkrečią tos praeities negandas įamžinančią vietą (pastatą, kuriame sovietmečiu buvo tardomi ir vėliau į tremtį siunčiami žmonės). Menininkas pasikvietė keturis pokalbio dalyvius, su kuriais susipažino būdamas Leliūnuose arba Utenoje. Jo sąmonėje šie žmonės įkūnijo tam tikrus skirtingą charakterį turinčius personažus, kurie diskutavo apie praeitį ir dabartį toje vietoje, kur prieš gerą pusę amžiaus diskusija buvo nesuvokiamas dalykas. Simboliškas saulės nutviekstas ėjimas iš rytų į vakarus bei simboliška diskusija vietoje, kuri simbolizuoja vis dar kankinančias posovietines traumas, kalba apie lietuvių tautos dabartį, įstrigusią kažkur tarp optimizmo ir traumos.

ANTRAS ETAPAS:

Kai tu mane palikai aš negalėjau nustoti verkti iš juoko

Kai tu mane palikai aš negalėjau nustoti verkti iš juoko – tai vienos dienos paroda-pasivaikščiojimas, kurio metu žiūrovai buvo kviečiami parodą apžiūrėti su menininkais vaikštant po Uteną.

Tai baigiamoji antrojo kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI etapo paroda. Šiame etape dalyvavę įvairių sričių kūrėjai tyrinėjo Utenos regiono viešąsias erdves, keldami aktualius klausimus, suteikdami erdvėms naują atmosferą, gyvavimo scenarijus ir vertes.

Parodoje buvo svarstoma apie viešumą ir viešąsias erdves, tad ir parodos pavadinimas neatsitiktinai pasiskolintas iš nežinomo gatvės rašytojo, kuris šiuos žodžius užrašė ant šalia Dauniškio ežero esančio gatvės žibinto. Miesto paviršiuose išraityti užrašai-žinutės yra nematomo gyvenimo liudininkai, ne tik darkantys, pavyzdžiui, naują suolelį, bet ir atspindintys tam tikrus „rašytojų“ lūkesčius bei saviraiškos paieškas, siekį būti pamatytam, išgirstam. Šiek tiek grubus, ironiškas, paaugliškas ir stilistiškai bei sintaksiškai neteisingas teiginys-juokelis, atsidūręs parodos pavadinime, žymi žaismingą, savikritišką ir šiek tiek ironišką parodos atmosferą bei siekį įaugti, susitapatinti su miestu.

KŪRĖJAI IR KŪRINIAI:

Solveig Edda Vilhjalmsdottir,

Poveikis/Be Poveikio. 2015.

Solveig Edda Vilhjalmsdottir – tapytoja iš Islandijos. Tapybos Solveig mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, o šiuo metu gyvena ir kuria Islandijoje.

Menininkė savo darbus laiko atsakymais vienas kitam. Kam skirti viešosiose erdvėse esantys monumentai? Kodėl jie čia? Ar jie istoriškai taiklūs? Ar jie šlovina žmones, ar miestą? Solveig savo kūriniuose mąsto apie tai, kokią įtaką Utenos miestui daro monumentai. Kaip jie veikia žiūrovus? Ar žiūrovai lemia jų atsiradimą, buvimo vietas? Ar tos vietos traukia žmones? Ar istoriniai faktai turi įtakos žiūrovų reakcijoms, jeigu jų iš viso yra? Ar žiūrovai yra pasyvūs, ar aktyvūs? Kodėl miesto viešosiose erdvėse tiek nedaug žmonių? Ar dėl to kalta vieta, ar architektūra? O galbūt kultūra, kurios per tokį trumpą laiką menininkė negalėjo perprasti?

Solveig savo tapybos darbus eksponavo po tiltu. Tai paslaptinga ir dažniausiai nepastebima vieta, kurioje vyksta nematomas undergroundinis gyvenimas, čia neretai atsiranda įvairūs nelegalūs užrašai, slepiamasi nuo lietaus ir miesto šurmulio. Patiltės – tai vienos iš tų miesto taškų-trūkių, kuriuose sulėtėja miesto tempas.

Audrius Šimkūnas,

Čia keliavau ten klausydamas/miestas paSaloje. 2015.

Audrius Šimkūnas yra vienas pirmųjų avangardinės eksperimentinės muzikos atstovų Lietuvoje, įkūręs ir kurį laiką grojęs grupėje SALA. Šiuo metu Audrius aktyviai veikia kaip garso menininkas. Pats Audrius savo kūrybą apibūdina taip: „manipuliuoju vietogarsiais, kolekcionuoju garsovaizdžius. Tyrinėju erdvės ir jos elementų pajutimą per akustines jų savybes. Vizualiai tai būtų panašu į fotografiją, tačiau užsimerkus, tamsiame kambaryje, kūrinys pavirsta fonografija“.

Pirminė programoje KLAUSINĖJANTYS MENAI jo pristatomo darbo idėja – negirdimas miestas arba kitaip išgirstas miestas. Garsai, kurių tarsi ir negirdime, bet jie veikia mus ne mažiau nei kasdieniai, įprasti garsai. Tai įvairių urbanistinių objektų vibracijos, užfiksuotos kontaktiniais mikrofonais ir paverstos girdimo spektro virpesiais; netikėtos ekskursijos į visai šalia mūsų esantį povandeninį pasaulį, apsiginklavus hidrofonais; elektrinis miestas, paniręs į elektromagnetinio spinduliavimo vandenyną, miręs ir kartu sapnuojantis tarsi mitinė gelmių pabaisa Cthulhu.

Urbanistinio Šokio Teatras Low Air,

Sezonas, o ant kalno...?. 2015.

Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius yra urbanistinio šokio atstovai ir choreografai, žinomi kaip duetas Low Air. Airida ir Laurynas Vilniuje yra įkūrę urbanistinio šokio mokyklą.
Sezonas, o ant kalno...? – tai performatyvus šokio spektaklis, kuriame apmąstomos viešųjų erdvių dabarties ir jų istorinės praeities temos. Performansas vyko skverelyje šalia skulptūros Vaivorykštė, kurią uteniškiai praminė „šašlyku”. Vieta, kurioje stovi vaivorykštė-šašlykas, turi mirtimi paženklintą praeitį. Ten po II Pasaulinio karo buvo palaidoti rusų kariai, kurie vėliau iškelti į kitą vietą.

Kaip teigia patys menininkai, viešųjų erdvių interpertavimą šiuolaikinio meno priemonėmis jie suvokia kaip esamo / buvusio objekto ar tam tikrų viešojoje erdvėje susidarančių aplinkybių ir kuriančio menininko dialogą, kurio rezultatu galėtų tapti naujo požiūrio į kalbinamą viešąją erdvę susiformavimas.

Urbanistinis šokis ilgą laiką formavosi viešosiose erdvėse, o viena iš pagrindinių šokio funkcijų buvo savimeditacija arba paprastas praeivių linksminimas. Todėl urbanistinis (gatvės) šokis ir apskritai gatvės (hiphopo) kultūra yra neatsiejama viešosios erdvės dalis, o ypač svarbus elementas čia yra santykis su bendruomene.

Žilvinas Landzbergas,

Sugalvok Norą. 2015.

Žilvinas Landzbergas mokėsi Vilniaus dailės akademijoje (VDA), Skulptūros katedroje. 2008 m. jis buvo apdovanotas pagrindiniu modernaus ir šiuolaikinio meno leidyklos Thieme Art prizu. Šiuo metu jis tęsia studijas VDA meno doktorantūroje. Žilvino kūryboje labai svarbus medžiagiškumas ir asmeninės patirties refleksija, kuri neretai yra susijusi su konkrečia vieta ir laiku.

Tai specialiai Utenos miestui sukurtas skulptūrinis objektas. Šis kūrinys lengvu humoru kalba apie žmonių svajones. Objekto vieta pasirinkta industrinė miesto dalis, kur apstu reklamos, vienaip ar kitaip siūlančios pagerinti buitį. Nors šis objektas sukonstruotas pagal reklaminius principus, tiesiogiai ne reklamuoja, o greičiau kelia klausimus apie būtį ir jos kokybę. Tuo pat metu tai yra skulptūra, kuri naujai įprasmina miesto periferijos erdvę ir sukuria naują asociatyvų traukos tašką.

Vitalij Červiakov,

Le liūnai. 2015.

Einanti Eilutė. 2015.

Vitalij Červiakov yra vizualaus meno atstovas, Vilniaus dailės akademijoje baigęs fotografijos, medijų meno ir skulptūros studijas. Vitalij kūryba pasižymi performatyviu ir procesualiu charakteriu. Jo kūriniai – tai daugiasluoksniai vyksmai ir intervencijos į supančią erdvę ar tam tikrus šiuolaikinio meno procesus, atlikti bendradarbiaujant su kitais menininkais. Bendradarbiavimas – ypač svarbus menininko kūrybos bruožas. Šių rezidencijų metu Vitalij sukūrė ir pristatė du kūrinius: Le liūnai ir Einanti Eilutė.

Kūrinyje Le liūnai tyrinėjamas miesto legendos (angl. Urban legend) fenomenas. Egzistuoja pasakojimas, kad Leliūnų miestelio pavadinimas kilo iš posakio „Le liūnas!“ (prancūzų kalboje prieš vyriškosios giminės daiktavardžius pridedamas artikelis „le“). Miestelio legendoje teigiama, kad senais laikais čia esančiose pelkėse nuskendo prancūzų dama, ir kad skenduolė dar ir dabar vaidenasi šioje vietoje. Neaišku, kada ši istorija atsirado ir pasklido, bet šiame kūrinyje menininkas pratęsia gandus. Negana to, imasi vaiduoklių gaudytojo vaidmens ir, įtaisęs vaizdo stebėjimo kamerą, bando nufilmuoti Leliūnų apylinkėse beklajojančią vaiduoklę. Tiesioginę gaudynių transliaciją galima pamatyti internetiniame puslapyje http://vitaleus.com/

Kūrinys Einanti eilutė eksponuotas prie Utenos kraštotyros muziejaus įėjimo. Tai – ekranas su bėgančia eilute. Tokio tipo ekranai dažnai naudojami reklamuojant prekes ir paslaugas, tačiau šiame ekrane esantis tekstas – Utenos mieste pasivaikščiojimo metu rasti užrašai ant sienų, suoliukų, skelbimai, grafičiai ir t.t. Tokių tekstų atsidūrimas kraštotyros muziejuje nurodo siekį archyvuoti, pabandyti juos paversti eksponatais ir sureikšminti. Kraštotyros muziejus – vieta, kurioje renkama ir archyvuojama informacija apie to krašto praeitį ir dabartį, kad ateities kartos galėtų suvokti, kaip gyveno jų protėviai. Gatvės „poezija” tam tikra prasme irgi liudija apie dabarties žmogaus aktualijas bei miesto atmosferą.

Anna Sigridur Olafsdottir,

Viešosios formos. 2015.

Anna Sigridur Olafsdottir yra šokėja ir performansų kūrėja, gyvenanti ir kurianti Islandijoje. Menininkė savo kūryboje daug dėmesio skiria socialinių problemų apmąstymams ir žiūrovų dalyvavimui bei įsitraukimui. Rezidencijų metu Anna pristatė interaktyvų performasą Viešosios formos.

Viešosios formos – tai performansas, kuriam reikia žiūrovų dalyvavimo. Anna pievoje šalia vienos judriausių Utenos gatvių įkūrė laikiną sceną, kurioje ir atliko savo performansą. Menininkės tikslas – mąstyti ir / arba skatinti mąstyti kitus apie tai, kokie mes būname namuose ir kokie – viešose vietose.

Anna kvietė praeivius sudalyvauti šokio spektaklyje ir pabandyti sukurti personažą. Pati menininkė tapo beveidžiu pagrindu, kuriame praeiviai grimo ir kostiumų pagalba kūrė vienokius ar kitokius įvaizdžius. Tokiu būdu Anna tapo savotišku praeivius mėgdžiojančiu veidrodžiu. Šiais veiksmais menininkė siekė parodyti, kad būdami viešosiose erdvėse mes labai dažnai elgiamės tarsi teatro scenoje. Visada atliekame kokį nors vaidmenį, naudojame grimą, kuriame personažus, tad jeigu norime, kad viešosios erdvės taptų jaukesnės, reikėtų nustoti jose elgtis kaip teatro scenoje.

TREČIAS ETAPAS:

<...> nes ir slaptai tartas žodis turi atgarsių

Šioje parodoje dalyvavę įvairių sričių kūrėjai tyrinėjo Šventraščio (Tanach) žydų literatūrą arba, kitaip tariant, Išminties knygas: Jobo knygą, Psalmyną, Patarlių knygą, Koheleto knygą, Giesmių Giesmę.

Parodos pavadinimas pasiskolintas iš Išminties knygos. Šie žodžiai ten vartojami apkalboms ir šmeižtui bei jų pasekmėms apibūdinti. Tačiau parodos kontekste jie tampa savotišku senosios žydų literatūros ir Šventraščio apibūdinimu arba kaip jame pasakojamų istorijų dviprasmiškumą ir galimybę jas (per)skaityti keliais būdais žymintis teiginys. Juk esti ir kitoks nei įprasta šventraščio skaitymas – tarp eilučių, tam tikrus dalykus suvokiant galbūt ne taip, kaip norėta juos perteikti.

Galų gale prieiname ir prie antrojo šio pavadinimo aspekto – parodos idėjos mąstyti apie tai, kaip mes skaitome ir kaip savitai suvokiame tai, ką perskaitome, pavyzdžiui, kad ir pavadinime atsiradusią citatą. Toks „skaitymas“ tam tikra prasme yra grynų gryniausia kūrybos forma. Ja neretai kliaujasi ir menininkai. Taigi ir ši paroda pavadinimu <...> nes ir slaptai tartas žodis turi atgarsių yra apie skaitymo fenomeną, o joje dalyvaujantys kūrėjai skaito, žadina ir savaip interpretuoja šventraščio tekstus, suteikdami jiems naujas prasmes ir gyvavimo scenarijus.

KŪRĖJAI IR KŪRINIAI:

Björg Sveinbjörnsdóttir,

Karaliaus Saliamono scenos. 2015.

Björg Sveinbjörnsdóttir yra kilusi iš Suðureyri, bet šiuo metu gyvena ir kuria Ísafjörður miestelyje. Ji mokėsi sociologijos, lyčių studijų bei kultūros ir komunikacijos. Jos kūryba paremta performanso menu, muzika ir tekstais. Björg išleido knygą Garsai iš virtuvės (angl. Sounds from the kitchen), kurioje publikuoti menininkės senelės trisdešimt metų kaupti pokalbių virtuvėje įrašai.

„Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengia, bet nusidėjėlis yra jos pagaunamas“. Taip rašoma Mokytojo arba Ekleziasto knygos skyriuje apie išmintį. Pagal Karalių Saliamoną, moteris yra tinklas, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Ji neturi nieko bendra su išmintimi ir vien savo buvimu sugeba vyrą išvesti iš teisingo ir išmintingo kelio. Menininkė imasi šių teiginių tyrimo, perkeldama juos į dabarties kontekstą. Šio veiksmo rezultatai – trys absurdo literatūros bruožų turinčios istorijos.

Sandra Borg Bjanadottir,

Matrikos knyga. 2015.

Sandra Borg Bjanadottir yra baigusi kostiumo dizaino studijas, bet šiuo metu dirba kaip tarpdisciplininio meno kūrėja. Menininkės kūrybai būdingos asmeninės patirties refleksijos ir medžiagiškumas. Sandrai labai svarbios medžiagos, su kuriomis ji dirba, ir kurios kas kartą vis kitokios – priklausomai nuo situacijos ir asmeninio santykio su aplinka.

Menininkė šiame kūrinyje svarsto apie Išminties knygų ir Hindu raštų panašumą. Abu šie tekstų rinkiniai, nors ir parašyti skirtinguose pasaulio kraštuose, skirtingais laikotarpiais, turi panašius tikslus, žinutes ir vertybes. Menininkė, gyvenanti dar kitu laiku ir kitoje vietoje, nusprendė parašyti savo Išminties knygą. Sandros knyga yra įkvėpta Rytų filosofijos, jos pačios gyvenimo patirties ir jos sapnų, o pavadinta ji Matrikos knyga. Knyga susideda iš aštuonių puslapių, kiekviename jų aptariamos skirtingos į tam tikrą loginę seką sudėliotos temos: pusiausvyra, transformacija, baimė ir sąstingis, mokymasis, realizacija, pagarba, atlaidumas ir dar kartą – pusiausvyra.

Jovita Strobeikaitė,

Kodėl kasos visada supintos?. 2015.

Jovita Strobeikaitė yra profesionali kostiumo dizainerė, studijas baigusi Vilniaus dailės akademijoje. Jovita savo dizaino objektuose ypač daug dėmesio skiria natūralioms medžiagoms ir paprastumui.

Rezidencijų metu Jovita Išminties knygose ieškojo moteriškumo simbolių, moters vaizdavimo ir jos kuriamo įvaizdžio apraiškų. Anot menininkės, moteriai žydiškoje literatūroje keliama labai daug reikalavimų: ji yra žydiškos giminės ir linijos tęsėja.

Savo kūrinyje Jovita klausia, kas yra moteris ir moteriškumas? Kur slepiasi grožis? Ar grožis – tai moralinės vertybės, ar kuklumas, nuolankumas ir išmintis? Koks moters vaidmuo socialiniame gyvenime? Jei išminties prigimtis moteriška, kokią įtaką tai daro moters sampratai? Šventraštyje visų gerbiama, vertinama ir mylima yra nuolanki, religinga, pasiaukojanti, sumani, atsidavusi tautai ir šeimai moteris. Ar tokios moralinės vertybės aktualios šiandien? Ieškodama atsakymų į visus šiuos klausimus menininkė sukūrė kostiumus, kuriuose atsispindi jos patirtys ir pamąstymai apie moters ir moteriškumo sampratą.

Menininkės kuriamuose kostiumuose idėjiniu atspirties tašku tapo plaukai. Jovita svarsto, kodėl plaukai, laikyti moters grožio simboliu, yra paslėpti? Kodėl kasos visada supintos? Plaukai, anot menininkės, šventraštyje yra moters simbolis, o jų pynimas – tai moteriškumo sampratos persipynimas. Kutai, mazgai, virvės, siūlai, jų pynimai ir persipynimai, sluoksniavimai, imituojantys plaukus, tampa esminiais Jovitos kuriamų kostiumų elementais.

Daina Pupkevičiūtė,

Doină*, 2015.

Daina Pupkevičiūtė yra performasų kūrėja ir tarptautinio performanso meno CREATurE organizatorė ir kuratorė.

Daina savo performanse kalba apie ryšį su tradicija. Tai labai asmeniniškos pačios menininkės patirtys, kurias ji įkūnijo kūrinyje – Doină. Doină – tai darbo daina. Vengrų kompozitorius Béla Bartókas doinas pirmiausiai išgirdo šiaurinėje Transilvanijos dalyje 1912 m. Atradęs panašaus žanro kūrinių Ukrainoje, Albanijoje, Alžyre ir Indijoje, jis nusprendė, kad doinos formos šaknys stiebiasi iš arabų-persų kultūros. Vėliau Doinos perimtos ir į Klezmer (קלעזמער) muziką, kurios ištakos randamos Rytų Europos žydų (aškenazi) diasporoje.

Daina rugsėjo 28 d. Leliūnų miestelyje įvykusiame performase pateikė savą doinos interpretaciją. Menininkė ant įtemptų siūlų tarsi natas suvėrė obuolius ir skaitė bei grojo juos tarsi natas penklinėje. Vėliau iš tų obuolių buvo išvirta uogienė. Tai rituališkas jau nebedainuojamų darbo dainų interpretavimas.

Rytis Saladžius,

Mano mylimoji. 2015.

Rytis Saladžius yra profesionalus aktorius, šiuo metu dirbantis su Oskaro Koršunovo teatru. Rytis dirba ir kaip mėgėjų teatro režisierius bei performaso kūrėjas.

Rezidencijų metu Rytis mąstė ne tik apie literatūrinį žydų paveldą, bet ir apie tai, kad Utenoje gyveno ir dirbo nemaža žydų bendruomenė. Anot menininko, jo kūrinys turėtų pralenkti laiką, nes pati žydų literatūra – ne apie laiką, o apie kontekstą. Leliūnai, kur 1953 metais buvo nukankinti vieni iš daugelio Lietuvos partizanų, ir Utenos miestas, kuris kentėjo nuo Švedų karo ir daugybės gaisrų, – labai dera skaitant Išminties knygų tekstus.

Rytis savo performanse Mano Mylimoji kalba apie Tėvynę, tiksliau tariant, Tėvynės sąvoką, kuri Šventraštyje atsiskleidžia įvairiais pavidalais. Pavyzdžiui, Giesmių giesmė neretai skaitoma kaip kūrinys apie moterį ir meilę jai, bet kas atsitiktų, jei pabandytume ją skaityti, mąstydami apie Tėvynę?

Mykolas Natalevičius,

Viskas yra rūkas. 2015.

Mykolas Natalevičius yra kompozitorius, atlikėjas ir garso menininkas, savo kūryboje jungiantis akustinius ir elektroninius garsus, tradicinių instrumentų skambesį su šiuolaikinėmis garso apdorojimo technologijomis bei mėgstantis ištrinti įprastų žanrų ribas.

Mykolo kūrinys Viskas yra rūkas – tai instaliacija arba gyvąja elektronika atliekamas kūrinys, kurio pagrindą sudaro Koheleto knygos pagrindinės frazės „viskas yra rūkas“ interpretacija. Ši sąvoka interpretuojama dviem sluoksniais: rūkas kaip garsinė metafora bei filosofinė koncepcija. Būties laikinumo temą įkvėpė žydų genocido tematika, kurios siaubą patyrė ir Utenos kraštas. Kūrinio garsinę medžiagą sudaro Utenos miesto vietų, kuriose gyveno žydai, transformuoti lauko įrašai. Šiuos įrašus sudaro įprasti garsai – mašinų triukšmas, vėjas, paukščių čiulbėjimas, žmonių žingsniai, tačiau visas garsovaizdis savyje talpina ir skaudžią čia gyvenusių žydų emocinę patirtį.

viskas yra rukas – tai performansas, kuriam reikia žiūrovų dalyvavimo. Anna pievoje šalia vienos judriausių Utenos gatvių įkūrė laikiną sceną, kurioje ir atliko savo performansą. Menininkės tikslas – mąstyti ir / arba skatinti mąstyti kitus apie tai, kokie mes būname namuose ir kokie – viešose vietose.

Kūrinio įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=9HPZtKUQ0KI&feature=youtu.be

KETVIRTAS ETAPAS:

Oras keičiasi kas penkias minutes...

Oras keičiasi kas penkias minutes... – tai ketvirtojo rezidencijų etapo baigiamoji paroda, vykusi Islandijoje, Šiaurės Vakarų regione. Parodoje dalyvavę menininkai gilinosi į sudėtingų oro sąlygų įtaką vietos gyventojams.

Šiaurės Vakarų fjorduose, Islandijoje, oras yra itin atšiaurus, ypač sausio ir vasario mėnesiais, kaip tik tada, kai vyko ketvirtasis rezidencijų etapas. Frazė „dėl oro sąlygų“ tuo metu čia skamba itin dažnai dėl vis užklumpančių lietaus ir vėjų audrų ar sniego pūgų. Jų metu negali pakilti lėktuvai, uždaromi keliai, atšaukiami susitikimai ir renginiai, todėl vietiniai labai dažnai patiria izoliaciją ir nuobodulį.

Parodos pavadinimas pasiskolintas iš ketvirtajame etape dalyvavavusio kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus kūrinio.

KŪRĖJAI IR KŪRINIAI:

Nína Ivanova,

Ką daryti su šiuo oru?. 2016.

Nína Ivanova yra rusų ir islandų vizualaus meno kūrėja, studijavusi Maskvos Tekstilės Akademijoje ir skulptūrą Vokietijoje, Hanoveryje. Nína kuria instaliacijas, objektus, gatvės meną (muralus), dizaino objektus ir knygų iliustracijas, surengė dešimt personalinių parodų ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų.

Kaip pati menininkė teigia, ji negali kontroliuoti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, oro, nuotaikos ir dar akvarelių. Tad belieka pasirinkti, kaip į juos reaguoti – laukti, garbinti, skųstis ar kovoti. Tai yra pagrindinė kūrinio Ką daryti su šiuo oru? mintis. Anot menininkės, šie pasirinkimai yra idėjos, galinčios padėti susidoroti su nekontroliuojamomis situacijomis.

Viena Nínos kūrinio dalis yra akvarelės, kuriose menininkė leido dažams tekėti laisvai ir įvairiomis nenuspėjamomis kryptimis. Kita dalis – tekstas, kurį ji atspaudė ant medvilninės medžiagos skiautės, ir pakabinusi virš lango pavertė užuolaida. Nínos kūrinys yra savotiškas pasiūlymas žiūrovui pabandyti suprasti, kad mes visada turime ne vieną būdą reaguoti, bet bent jau, pavyzdžiui, keturis.

Haukur Sigurdsson,

Keturios žiemos. 2016.

Haukur Sigurdsson gimė ir augo Islandijos Vakarų Fjordų regione. Islandijos Universitete jis studijavo socialinę antropologiją, o Tromso Universitete Norvegijoje – vizualinę antropologiją. Jo baigiamasis darbas – filmas Skolliales – rodytas įvairiuose festivaliuose visame pasaulyje. Šiuo metu Haukur yra įkūręs savo filmų gamybos kompaniją The Purple Hat.
Keturios Žiemos – trumpametražis filmas apie Thingeyri kaimelyje gyvenančios moters Vagna Sólveig Vagnsdóttir sapnus. Kiekvienais metais, rugsėjo mėnesį, ji susapnuoja sapną, kuriame išvysta užuominą apie artėjančios žiemos klimatą. Ji detaliai apibūdina tai, ką susapnavo, ir pateikia savas susapnuotų simbolių interpretacijas. Įdomu tai, kad tie vaizdiniai ir simboliai su klimato spėjimu neturi jokio tiesioginio ryšio, bet moters sąmonėje jie tampa pranašystėmis. Haukur savo filme šias pranašystes sugretina su iš paukščio skrydžio žiemos metu nufimuotais Islandijos kraštovaizdžiais.

Oras islandų mintyse visada užima labai svarbią vietą. Meteorologai, bandydami atspėti orą, naudojasi sudėtinga technika, o ūkininkui pakanka pažvelgti į dangų ir debesis. Bet dar yra ir trečioji grupė – tie, kurie kuria oro prognozes iš savo sapnų.

Björg Sveinbjörnsdóttir,

Užpustyti. 2016.

Rezidencijų metu Björg sukūrė garso instaliaciją, kurioje apmąstoma atmosfera prieš prasidedant audrai ir žaibams. Bendruomenės susiburia ir susitelkia, su baime ir nerimu laukdamos audros pradžios. Menininkė, dirbdama su šia patirtimi ir mąstydama apie ją, tyrinėja socialinių tinklų diskusijas ir inicijuoja gyvus pokalbius.

Garso instaliacijoje girdimas tekstas yra savotiška menininkės sukurta instrukcija ir patarimai, kaip elgtis, kai esi užpustytas ir atskirtas nuo likusio pasaulio. Tai ne praktiniai patarimai, kaip, pavyzdžiui, atsikasti kelią, bet instrukcija emocinei ir psichologinei jausenai (būčiai). Vėjas įsismarkavo, darosi itin stiprus. Jis pasistiprina keliaudamas virš vandenyno, labiau už viską norėdamas išlaistyti jūrą ir sudrebinti namus. Sukauptas veržlumas prasiverš sprogimu. Vaikščiok po namus, pabelsk į barometrą ir klausyk žinių. Tai paskutinė deguonies diena. Išeik į lauką ir prisikvėpuok kiek galėdamas daugiau. Įkvėpdamas kalbėk. Nueik į tuščią pieno produktų skyrių vietos parduotuvėje ir paklausk, kada tikimasi prekių papildymo. Padūsauk ir palinksėk. Nusipirk pasterizuoto pieno, degtukų ir duonos – įsidėsi į šaldiklį – bus maisto atsargoms. Sliūkink namo panarinęs galvą. Kalbėjimo tonas liudija keistą, audros laukimo nerimu ir savotiška lengva saviironija persunktą jauseną, kuri šio regiono žmones aplanko ypač dažnai. Tokiu atveju baimė, kad Niekas nežino, kuo viskas baigsis, tampa rutina.

(Skaitovai: Páll Gunnar Loftsson. Themesong: Þórarinn B. B. Gunnarsson)

Aurelija Maknytė,

Installation: Objects and movie. 2016.

Aurelija Maknytė aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno parodose bei projektuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Dažniausi menininkės kūrinių ir tyrimų objektai yra archyvas, atmintis ir atsitiktinumas. Vieno žanro ar kūrybos įrankio menininkė neturi, tiesiog „dirba“ su idėja. O idėjos, pastūmėjusios kūrybiniam veiksmui, kaip pati menininikė teigia, būna skirtingos, todėl ir kūną / formą jos įgauna vis kitokią.

Instaliacija susideda iš trijų dalių: lietuviškų naujametinių atvirukų (išleistų 1945-1987 m.), drugelio formos jūros kriauklių kolekcijos ir filmo. Lietuviškų naujametinių atvirukų kolekcija romantizmo dvasią perleidžia islandiškam peizažui filme, kuriame į dinamišką tolį žvelgia iš 1984 metų lietuviško atviruko atkeliavusi eglutė. Kriauklių-drugelių kolekcijoje svarbiausias personažas – sąnarys – minkšta medžiaga, neišskiriamai laikanti jau sudaužytų kriauklių likučius. Šie kriauklių likučiai surinkti Thingeyri krantuose.

Žilvinas Landzbergas,

Meteorologijos stotis „Ora“. 2016.

Žilvinas Landzbergas mokėsi Vilniaus dailės akademijoje (VDA), Skulptūros katedroje. 2008 m. jis buvo apdovanotas pagrindiniu modernaus ir šiuolaikinio meno leidyklos „Thieme Art“ prizu. Šiuo metu menininkas tęsia studijas VDA meno doktorantūroje. Žilvino kūryboje labai svarbus medžiagiškumas ir asmeninės patirties refleksija, kuri neretai yra susijusi su konkrečia vieta ir laiku.

Šiam kūriniui Žilvinas pasirinko buvusią degalinę, kuri šiuo metu apleista ir ją planuojama nugriauti. Mažame Thingeyri miestelyje anksčiau tai buvo bene svarbiausias taškas, kur galima nusipirkti reikiamiausių produktų ir degalų. Pagrindinis menininko siekis buvo atgaivinti šį pastatą-vaiduoklį, suteikiant jam naujų reikšmių ar net pakeičiant jo identitetą, ir paskatinti vietinius gyventojus susimąstyti apie viešąsias erdves.

Žilvinas buvusioje degalinėje įkūrė tariamą meteorologijos stotį – laikiną tyrimų platformą ir savotišką meno studiją. Pagrindiniu šios stoties simboliu ir logotipu tapo saulę ryjanti žuvis, o pastato viduje eksponuota rezidencijos metu sukaupta tyrimų medžiaga. Meteorologijos stotis „Ora“ – tai darbas apie vaizduotę ir jos galią: kaip mūsų įsivaizdavimai ir siekiai tampa mūsų esatimi, tad labai svarbu nepamiršti svajoti ir norimas (susvajotas) formas „prisipiešti“ savo aplinkoje.

(Meteorologijos stotis įkurta bendradarbiaujant su menininke Aurelija Maknyte).

Mykolas Natalevičius,

Oras keičiasi kas penkias minutes. 2016.

Oras keičiasi kas penkias minutes – šis garso kūrinys buvo sukurtas vargonams ir gyvajai elektronikai. Kūrinys įkvėptas dažnai besikeičiančių Islandijos sąlygų, kurioms apibūdinti ir taikoma ši frazė. Muzikoje tai atspindi kas penkias minutes besikeičiančios garsinės tekstūros, atspindinčios tam tikrų oro sąlygų nuotaiką ir intensyvumą. Garsinė medžiaga sudaryta iš įgarsintų vargonų, apdorotų kompiuteriniais garso efektais bei neatpažįstamai transformuotų penkių Islandiškų dainų (pop, rock, folk stiliaus) oro tematika.

Menininkas, savo kūryboje jungiantis akustinius ir elektroninius garsus, tradicinių instrumentų skambesį su šiuolaikinėmis garso apdorojimo technologijomis bei mėgstantis ištrinti įprastų žanrų ribas.

Oras keiciasi ka penkias minutes – tai performansas, kuriam reikia žiūrovų dalyvavimo. Anna pievoje šalia vienos judriausių Utenos gatvių įkūrė laikiną sceną, kurioje ir atliko savo performansą. Menininkės tikslas – mąstyti ir / arba skatinti mąstyti kitus apie tai, kokie mes būname namuose ir kokie – viešose vietose.