Pirmąjame kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI etape dalyvauja menininkė Aurelija Maknytė. Ji apie savo dalyvavimą projekte kalba taip:
„Paprastai neprisirišu prie vienos temos, žanro ar kūrybos įrankio, tiesiog dirbu su idėja, ji mano „varikliukas". Idėjos, pastūmėjusios kūrybiniam veiksmui būna skirtingos, todėl ir kūną/formą jos įgauna skirtingą, reikalauja skirtingų kūrybos įrankių, medžiagos, net skirtingo darbo tempo ir, žinoma, skirtingo žiūrovo.
Šiuo metu procesą, kuriame dalyvauju, galėčiau iliustruoti senų dokumentų restauratorės darbo vaizdu. Mačiau kaip ji tarsi dėlionę dėlioja į trupinius subyrėjusio prirašyto puslapio fragmentus, bando atstatyti sakinius. Dažnai jie taip ir lieka trupinių mozaika, nes daugelio fragmentų tiesiog trūksta. Taip ir aš šiuo metu, randu labai skirtingus sovietmečio fragmentus: žmones, fotografijas, filmus, tekstus ir kol kas juos tiesiog dėlioju bandydama sukurti visumą.
Galutinis mano projektas - kompleksiškas ir laike kiek ištįsęs kūrinys, kuriame tarpusavyje bendraus skirtingi elementai. Tai ir sovietinių dokumentinio kino kronikų dalyviai uteniškiai, ir tekstai iš periodikos, ir įvairūs visos medžiagos sklaidos būdai.“ Menininkės internetinis puslapis: http://maknyte.com/

Björg Sveinbjörnsdóttir - menininkė iš Islandijos, dalyvaujanti kuruotųjų residencijų programoje KLAUSINĖJANTYS MENAI. Pažvelkime kaip ji apibūdina savo kūrybinį kelią:
Aš esu tokio „kirpimo” meninkė, kuri į menų rezidenciją pasiima vienerių metukų dukrą. Norėjosi pabėgti nuo kasdienybės, bet kasdienybė, žinoma, manęs neaplenkė (Virginia Wolf tikrai nebūtų tuo patenkinta). Tai apibūdina ir mano darbo stilių. Grožis man slypi kasdieniškume. Kurdama meną analizuoju visuomenę ir žiūriu į dalykus iš įvairių perspektyvų. Dirbu su performanso, komedijos, muzikos, teksto ir vizualiais menais, o paskutiniais mėnesiais praktikuoju momentinių nuotraukų darymą (angl. snapshot). Nors vos tik atkreipiu dėmesį į kažką įdomaus - greitai tas momentas išnyksta. Tai tarsi bandymas surasti „tamsiąją materiją" - nežinomos sudėties medžiagą, mūsų visuomenėje ir gyvenime. Šiame projekte aš dirbu su senovės žydų literatūros išminties knygų tekstais iš Mokytojo arba Ekleziasto knygos. Mano nuomone, šie šventraščiai paliko gilią įtaką vakarų visuomenės mąstymui. Nors pati šių tekstų nebuvau giliai studijavusi, bet tai man labai artima ir suvokiama. Tokie Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, pamokymai „Nieko naujo nėra po saule”, „Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė", "Vėjas (…) grįžta į vietą iš kur pakilęs", skaitydama tokius išminties knygų pamokymus pati linksėjau galvą iki tos vietos, kada mokytojas prabilo apie moteris, kaip kad pavyzdžiui: „Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi”. Pagal Karalių Saliamoną, moteris yra tinklas, jos širdis - žabangos, o rankos - pančiai. Ji nesusijusi su išmintimi ir savo buvimu sugeba vyrą išvesti iš teisingo ir išmintingo kelio. Moteris tarsi kalėjimas. Ties šiomis išminties knygų tiesomis ir apsistojau. Jas ir nagrinėju savo kūryboje.

Daina Pupkevičiūtė. „Užsiimu performanso menu kaip jo praktikė ir kuratorė/organizatorė, bei kuriu muziką. Performansas man yra būdas kalbėti apie dalykus manyje ar mano aplinkoje, dalykus pasaulyje, dalykus, kurių negaliu įvardyti žodžiais. Performansu ir garsu bandau išsigydyti pagrindinę - egzistencijos - traumą. Savo rezidencijos Leliūnuose, Utenos meno centre, metu, sukūriau performansą "Doinǎ" - apie tradiciją, jos eižėjimą ir perkėlimą”, - pasakojo Daina.

Nuotraukos autorė Gabija Juknevičiūtė

Kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI pirmąjame etape, kuriame analizuojama ir interpretuojama etnokultūros tema dalyvauja keturi lietuvių ir du islandų kūrėjai. Vienas iš jų - menininkas iš Islandijos Gunnar Jónsson. Apie save jis pasakoja: Aš esu vizualiosios srities menininkas, mano darbai dažnai yra vaizdu paremtos instaliacijos, įtraukiančios gamtą. Aš labai domiuosi gamta ir trintimi, kuri kyla tarp žmogaus ir gamtos bei tuo kaip gamta reaguoja į mus, o mes į gamtą. Gamta yra neribota, jaudinanti ir pilna galimybių. Čia net mažiausi dalykai turi didžiulę įtaką. Aš bandau susijungti su gamta, "būti ten, ten nebūnant". Dalyvaujant projekte KLAUSINĖJANTYS MENAI, aš kuriu video instaliaciją, kurioje nagrinėju panašumus tarp saulės judėjimo iš rytų į vakarus ir tarp šio regiono kalvotos gyvenimo egzistencijos. http://gunnarjons.tumblr.com/

Jovita Strobeikaitė – projekto KLAUSINĖJANTYS MENAI rezidentė, drabužių dizainerė, kurianti savo vardo moteriškų drabužių liniją. Kūrėjos dizainas – tai originalių sprendimų, precizikos ir patogumo dermė. Klasikinis stilius kuriamose kolekcijose švelniai konkuruoja su neįpareigojančiu laisvalaikio stilium. Rūbo estetika ir kokybė pagrįsta funkcionalumu ir patogumu. O konceptuali idėja apibendrina ir sujungia visas sudedamąsias dalis į darnų kūrinį – drabužį.
„Šiame projekte, remdamasi žydų išminties knygomis, jose ieškosiu moteriškumo simbolių, moters vaizdavimo ir jos kuriamo įvaizdžio apraiškų. Moteriai žydiškoje kultūroje keliama labai daug reikalavimų. Ji yra žydiškos giminės ir linijos tęsėja. Projekte kelsiu klausimus - kas yra moteris ir moteriškumas? Kur slepiasi grožis? Ar grožis tai moralinės vertybės, ar tai kuklumas, nuolankumas ir išmintis? Koks jos vaidmuo socialiniame gyvenime? Jei išminties prigimtis moteriška, kaip tai įtakoja moters samoratą? Darbo tema nagrinėja išskirtinai moterų kontekstą literatūroje, kurioje visų gerbiama, vertinama ir mylima yra - nuolanki, religinga, pasiaukojanti, sumani, atsidavusi tautai ir šeimai - moteris. Ar tokios moralinės vertybės aktualios šiandien? Ieškant atsakymų į visus šiuos klausimus kaip jie atsispindėtų materialiame objekte - kostiume? Dar vienas klausimas, kuris gali būti idėjiniu atspirties tašku - kodėl plaukai, laikyti moters grožio simboliu, yra paslėpti? Kodėl kasos visada supintos?",- pasakojo Jovita.

Kuruotų rezidencijų programoje KLAUSINĖJANTYS MENAI dalyvauja kūrėja Jurgita Jakubauskaitė ir jos „absurdo idėjos”. Menininkės tikslas – beprasmybei suteikti prasmę: "2007 m. baigiau architektūros studijas ir tais pačiais metais įkūriau dizaino studiją „Absurdo idėjos". Ji vėliau transformavosi į dizaino dirbtuves, kuriose naudojant antrines žaliavas kuriami dizaino objektai. Tai buvo pirmoji tokio tipo dirbtuvė Lietuvoje. Kodėl nusprendžiau dalyvauti projekte KLAUSINĖJANTYS MENAI? Visų pirma, tai labai artima tam, ką darau jau 3 metus - tai Europos (ir ne tik) kultūros paveldo nagrinėjimas ir bandymas senolių išmintį ir gebėjimus „priminti“ šiuolaikiniam žmogui. Kodėl šiuolaikiniam žmogui to reikia? Mano manymu gyvenimas technologijų pasaulyje be gailesčio trina tai, kas buvo kuriama per amžių amžius. Šiais laikais paveikslai ne tapomi, o spausdinami. Suknelės ne siuvinėjamos, o naudojama pramoniniu būdu dekoruota tekstilė. Visi tie lengvam tiražavimui pritaikyti dalykai, mano manymu, yra be dvasios ir kultūrinės vertės. Aš esu už kuriantį ateities žmogų!" 

Projekte KLAUSINĖJANTYS MENAI reziduoja ir menininkė iš Utenos – Jurgita Žvinklytė, kuri savo kelionę kūrybos keliu apibūdina taip: esu iš vizualaus meno lauko, nors dažnai mano darbai esti performatyvūs. Mane įkvepia šokis, choreografija, senosios kultūros, mitai, psichogeografija ir tokie šiuolaikinės kultūros įrankiai kaip internetas. Keli ankstesni mano darbai buvo įkvėpti senosios lietuvių etnokultūros. Šį kartą norisi į etnokultūros temą pažvelgti kitu kampu, taigi įkvėpimo semtis ne iš praeities, bet bandyti suvokti šiuolaikinės etnokultūros apraiškas. Todėl analizuodama ir interpretuodama šia temą dirbu su internetu ir jo siūlomais įrankiais, šį procesą pavadinau google etnografija.

Lísbet Harðar Ólafardóttir - dar viena kūrėja iš Islandijos, kuri dalyvauja kuruotų rezidencijų programoje KLAUSINĖJANTYS MENAI. Pasižiūrėkime kaip menininkė pati apibūdina savo kūrybos pasaulį:
Esu rašytoja ir tapytoja. Pašalietė. Savo studijose įgytus bei turimus profesinius įgūdžius naudoju užpildydama įvairias erdves savo instaliacijomis. Mano kūryba yra ten, kur žmonės nesitiki jos pamatyti. Jau kurį laiką ieškojau būdo, kaip išplėsti savo meninę perspektyvą, suvokti kaip aš funkcionuoju skirtingomis sąlygomis. Noriu kelti iššūkį stereotipui, kuriuo tapau - kovoti su mamos rolės stereotipu, kuomet moteris vos tik tapusi mama, yra viskuo, išskyrus save. Atvykimas į šį projektą su keturiais vaikais - tai nepriklausomybės pareiškimas, galimybė veikti vienu metu keliuose vaidmenyse, nebūnant bloga nei viename iš jų.

Trečiąjame kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI etape dalyvauja menininkas Mykolas Natalevičius. Jis apie savo dalyvavimą projekte kalba taip:
Esu Mykolas Natalevičius (g. 1985) - kompozitorius, atlikėjas ir garso menininkas, savo kūryboje jungiantis akustinius ir elektroninius garsus, tradicinių instrumentų skambesį su šiuolaikinėmis garso apdorojimo technologijomis bei mėgstantis ištrinti įprastų žanrų ribas.
Dirbtuvėse tikiuosi labiau susipažinti su Utenos krašto kultūra bei skausminga vietos žydų holokausto istorija. Mėgstama mano kūrybos tema yra katastrofos ir ribinės patirtys. Senovės žydų paveldas mane domina tiek religiniu, tiek literatūriniu požiūriu. Savo kūrinyje jungsiu buvusių žydų gyvenamųjų vietų lauko įrašus su Senojo Testamento Koheleto knygos ištraukomis. “Viskas yra rūkas…”.

Aktorius Rytis Saladžius, kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI rezidentas pasakoja apie save:
„Esu aktorius, grafikas mėgėjas, video performeris, multimenininkas. Mano kaip kūrėjo specialybė - diplomuotas aktorius, menų magistras. Esu turėjęs daug vaidmenų, juos vaidinęs. Galiu dar suvaidinti. Šį kartą esu performanso artistas.
Kadangi savo prisitatymą rašau jau įpusėjus projektui, galiu vertinti pradžios lūkesčius ir net jau reflektuoti dabartį. Dar iki paskaitų, kurias mes klausėme buvo įdomu pradėti mąstyti ne tik apie išminties knygas – literatūrinį žydų paveldą, bet ir apie tai, kad Utenoje, gyveno, dirbo ir reflektavo nemaža žydų bendruomenė. Manau, kad mano kūrinys turėtų pralenkti laiką, nes pati literatūra - ne apie laiką. Labiau apie kontekstą. Todėl tiek Leliūnai, kur 1953 metais buvo nukankinti vieni iš daugelio Lietuvos partizanų, tiek Utenos miestas, kuris kentėjo nuo Švedų karo ir daugybės gaisrų - labai dera skaitant išiminties knygų tekstus. Ko gera, kalbėsiu apie Tėvynę."

Sandra Borg Bjanadottir - menininkė iš Islandijos, dalyvaujanti kuruotų rezidencijų programoje KLAUSINĖJANTYS MENAI. Sandra yra kūrėja, kuri dirba su mišriomis medžiagomis, dažniausiai su tomis, kurios yra prieinamos konkrečioje situacijoje (tekstilė, mediena, metalas, 3D printeris ir pan.)

Menininkė džiaugiasi, kad projekte ji gali dirbti su išminties knygų tema, todėl ketina sukurti savo pačios išminties knygos versiją, paremtą praeities išgyvenimais, sapnais. Kūrybos procese ji ketina naudoti vaizdus ir tekstus.

Solveig Edda Vilhjalmsdottir - dar viena kūrėja iš Islandijos, kuri dalyvauja kuruotų rezidencijų programoje KLAUSINĖJANTYS MENAI. Menininkė pati apibūdina savo kūrybos pasaulį:
Aš esu vizualiųjų menų atstovė ir pagrindinė mano medija yra aliejus ir drobė. Tikiuosi, kad šiame projekte paaugsiu kaip menininkė ir suprasiu kokią įtaką Utenos miestui turi menas, skulptūros ir monumentai. Mąstau kaip jie veikia žiūrovus ir ar žiūrovai įtakoja jų atsiradimą, buvimo vietas? Ar tos vietos traukia žmones, o gal suartina vieną su kitu? Ar istoriniai faktai įtakoja žiūrovų reakcijas, jeigu jų iš viso yra? Ar žiūrovai yra pasyvūs, ar aktyvūs? Kodėl tiek nedaug žmonių išnaudojančių viešąsias erdves? Ar dėl to kalta vieta, ar architektūra? O galbūt kultūra, kurios per tokį trumpą laiką negaliu perprasti? Nujaučiu, kad spontaniški susirinkimai nėra šios visuomenės akiratyje. Galbūt institucijos nusprendžia miesto socialinio peizažo taškus ir tikslus. Aš žinau tik kelis faktus ir šiek tiek istorijos, bet esu patyrusi stebėtoja ir jaučiu šio miesto viešąsias erdves ir tuos, kurie jose esa, todėl su tuo ir dirbu. Šiuolaikinis menas viešosiose erdvėse yra reikalingas istoriškai, laikui bėgant jis taps klasikiniu. Šiuolaikinis menas skatina smalsumą, kelia klausimus, kartais ir neapykantą, bet jo vaidmuo meno istorijoje labai svarbus, nes šiuolaikinis menas portretuoja šiuolaikybę.

Antrojo kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI etapo rezidentas menininkas - Vitalij Červiakov: esu menininkas ir fotografas. Mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Nemėgstu rašyti apie save, tad savo kūrybą apibūdinti paprašiau kelių draugų, kurie ją, mano nuomone, pažįsta geriausiai.
„Vitalio kūryba pasižymi performatyviu ir procesualiu charakteriu. Jo kūriniai – tai daugiasluoksniai vyksmai, intervencijos į supančią erdvę ar tam tikrus šiuolaikinio meno procesus, vyksmų serijos, dažniausiai atliktos bendradarbiaujant su kitais menininkais. Bendradarbiavimas – ypač svarbus šio menininko kūrybos bruožas."(Danutė Gambickaitė).
„Vitalijaus Červiakovo kūryboje ypatingu būdu susipina socialiniai kraštovaizdžiai ir sąlyginai laukinės gamtos erdvės. Jį domina, ar viešos erdvės – ar miesto centre, ar jo paribiuose, – yra iš tiesų viešos ir sukuria tam tikrą bendruomeniškumą, arba kaip naudodami įvairias materialias ir nematerialias priemones žmonės gali patys jį laikinai sukurti. Taip pat menininkas mėgsta tyrinėti, kaip mūsų viešųjų erdvių patyrimą keičia įvairūs dokumentavimo veiksmai – nuo keistų radinių kolekcionavimo ar fotografavimo iki judančio vaizdo, garso ar rastų tekstų įrašymo.“ (Jurij Dobriakov).

Kuruotų rezidencijų programos KLAUSINĖJANTYS MENAI dalyvis, kūrėjas Žilvinas Danys. Kūrybiniame procese naudoju tiek šiuolaikinio, tiek tradicinio meno priemones. Man svarbiausia, kad kūrinys būtų estetiškai ir emociškai įtaigus. Vienas iš pagrindinių mano kūrybinės veiklos aspektų yra bendradarbiavimas su skirtingų sričių kūrėjais. Projektas „Klausinėjantys menai“ įdomus tuo, kad suteikė galimybę trumpam įsiveržti į Leliūnų seniūnijos kultūrinį gyvenimą. Per meninę veiklą pažinti šios vietos aplinką ir joje palikti savo veiklos žymę. Etnokultūros interpretavimas - tai subtili veikla, šioje srityje menininkui labai padeda į kūrybinį procesą įtraukiami etninės kultūros specialistai ir mokslininkai. Kuo labiau menininkas įsigilina ir įsijaučia į darbo temą, tuo etninės kultūros esmei artimesni jo veiklos rezultatai. Man asmeniškai etnografija ir baltų kultūra siejasi su apsibrėžta meninio lauko pozicija kitų kultūrų atžvilgiu. Etnokultūros metamorfozės - tai meninės veiklos galimybės regionuose. Kaimo žmonėms miesto šiuolaikinis menas dažniausiai yra nesuprantamas ir svetimas, todėl įgyvendinat meninius projektus regionų bendruomenėse reikia atsižvelgti į vietos kontekstą. 2015 m. gegužės 5 – 13 dienomis, Leliūnų seniūnijoje, buvo įgyvendintas vienas iš Žilvino Danio „Meninių kalendorinių švenčių ciklo“ projektų: atsižvelgiant į kalendorinį laikotarpį buvo kuriama „Mildos-Medeinos“ šventė, į Leliūnuose vykstantį kultūrinį veiksmą kviečiami kaimo ir miesto žmonės su tikslu bendradarbiauti ir kurti šventę kartu. Gegužės 13 d. ant Narkūnų piliakalnių buvo įkurta meninių objektų aplinka su lietuvių ir latvių šventinėmis tradicijomis, apeiginiais baltiškais veiksmais, dainomis ir sutartinėmis.